Verslininkas, mokymų vadovas, privačios mokyklos steigėjas ir HAI instituto alumnas Rinardas Goda prieš dešimt metų jautė didelę įtampą vis greičiau sukti verslo turbiną, išgyveno perdegimą ir griūvančios šeimos grėsmę. Šiandien jis moko, jog augimo, klestėjimo, puikių rezultatų gali pasiekti ir nedalyvaudamas lenktynėse, bet, visų pirma, kalbėdamasis ir klausydamasis savęs bei kito.
– Rinardai, Jūsų veiklų ir interesų spektras išties platus; kaip jūs pats pristatytumėte save ir tai, kuo užsiimate?
– Šiuo metu daug dėmesio skiriu mokymams verslininkams, kur dalinuosi žiniomis ir patirtimis, kaip kurti gyvą organizaciją ir rekonstruoti mechanišką požiūrį į verslą. Esu keturių vaikų tėtis. Taip pat kelis kartus per savaitę dirbu su vaikais privačioje mokykloje – esu jos bendrasteigėjas. Taip išeina, jog šiuo metu dirbu pedagoginį darbą. Reikia pripažinti, kad man pačiam netikėtas toks įsivardijimas.
Mokytojo profesija visąlaik atrodė labai tolima. 27-erius metus praleidau versle ir ši kelionė mane atvedė prie to, kad su kitais bendraminčiais prieš penkerius metus įsiteigėme ateities žmogui skirtą mokyklą. Joje vaikus mokome įvairių bendrųjų kompetencijų, susipažįstame su savo galimybėmis, kūnu, emocijomis, mokomės spręsti konfliktus.
Mokykla tam ir atsirado – supratau, kad suaugę žmonės šiuose baziniuose dalykuose yra labai mažai kompetentingi. Norėjosi, jog žmogus, pabaigęs mokyklą, jaustųsi visai kitaip, lengvai mokėtų mokytis, adaptuotis, tuo pačiu turėtų savo šerdį į kurią visados galėtų atsiremti. Dabar visi kalba apie pasirinkimų gausą, o joje ypač svarbu išmokti susikurti savo trajektoriją, nepamesti nuoseklumo.
– Kiek Jūsų pedagoginėje veikloje, versle yra svarbus intuityvumo kriterijus?
– Man atrodo, kad aš jo nuolat siekiu; begalinis kelias į jį. Turbūt ryškesnis žingsnis šioje kelionėje buvo žengtas prieš penkerius metus, kai savo organizacijoje pasiūliau visiems nustoti bėgti konkurencijos ratu. Drąsus pasiūlymas. Galėjau jį išsakyti tik todėl, kad buvau tos organizacijos akcininkas ir steigėjas. Pasiūliau sustoti ir vieną dieną skirti vien pokalbiams.
Susėsti visiems į ratą, nepasislėpti už kompiuterių, kalbėtis mažiau formaliai, atviriau.
Ilgainiui, praktikuojant tokius pokalbius, net tarp nuolat kovojančių pusių organizacijoje ėmė rastis įsiklausymas ir girdėjimas. Žinome turbūt nemažai pavyzdžių, kai organizacijose nuolat konfliktuoja kokios nors kelios grupės, pavyzdžiui tiekimo skyrius su pardavimų. Ir pas mus taip buvo, ta kova truko apie dvidešimt metų ir atrodė, kad nervai tiesiog privalo būti deginami, taip yra visur.
Ir štai per metus laiko mano pasiūlymas stabtelėti, pasikalbėti, išgydė organizaciją ir atnešė nuostabių rezultatų. Pamatėme, kad būtent čia yra augimo kelias – ne dar greičiau bėgti, bet išsikalbant, nusiraminus, gebėti spręsti sudėtingas užduotis. Būna, kad organizacijos pasitraukia iš konkurencinių varžybų ir nueina į biurokratijos, taisyklių liūną, kur, atrodo, saugiau, viskas aprašyta. Mums pavyko to išvengti ir dabar manau, kad toks modelis yra ateities verslo kryptis.
Paaiškėjo, kad sulėtėjusi, sąmoningesnė organizacija tampa kaip tik labai atspari konkurencijai – kuo sunkiau aplink, tuo geriau mums. Sunkumai tik grūdina žmones, į iššūkius jie ima žvelgti kaip į žaidimą. Taigi, lėtai yra greičiau.
– Paminėjote, jog toks modelis yra ateities verslo kryptis. Kokias dar ateities trajektorijas įžvelgiate?
– Mano pastebėjimu, didžiausia perspektyva ir grąža šiuo metu ir ateityje yra švietimo srityje. Čia yra pati žaliausia žolė, pati perspektyviausia tema. Save patį šioje srityje dabar matau. Nesunku įsitikinti, jog dabartinis švietimo modelis yra pasenęs ir visiškai nebeatitinka modernių laikų, tiesiog byra per visas siūles. Bet mokyklose toliau pumpuojamos žinios, kurias gali gauti prisėdęs prie kompiuterio. Man labai įdomu analizuoti, koks pasaulis bus po dešimties metų, kokių kompetencijų jame reikės.
Kita kryptis ir, sakyčiau, supratimo transformacija versle – tai, kad organizacija nėra mechaninis darinys, sukonstruotas vien kautis dėl resursų ir pasiekti finansinius tikslus, kuriuos padiktuoja akcininkai. Mechaninis požiūris nėra blogas, jis tiesiog atspindi tam tikrą vystymosi etapą. Vis dėlto, atėjo laikas, kai organizacijos transformuojasi, arba kuriasi jau kaip gyvas darinys. Gyvose organizacijose galvojama, kodėl mes reikalingi pasauliui, visai kitaip suokiama gyvavimo prasmė, kuri dažniausiai nėra susijusi su pinigais.
Kita, labai svarbi, verslo kryptis tai – žmonės ir santykiai versle, pasitikėjimo laukas, kuriame gali būti savimi. Jis atsiranda būtent gyvoje organizacijoje, kurioje vyrauja autonomija, nebelieka viršininko-pavaldinio santykio, žmonės yra įgalinti veikti patys, o demonstruojama lyderystė yra taki, plaukianti. Visa tai puikiai aprašoma Frederico Laloux knygoje „Reinventing organizations“, kuri šiuo metu yra verčiama į lietuvių kalbą. Manau, kad ji bus didelis sukrėtimas mūsų rinkoje.
Viena iš gyvos organizacijos veikimo pasekmių – tai kad kiekvienas jos narys prisiima atsakomybę. Visus kontrolės mechanizmus, kurie fiksuoja darbe ar prie užduoties praleistą laiką, galima išmesti. Įprastose organizacijose darbuotojo atsakomybė būna apibrėžiama siauru apskritimu aplink žmogų ir tai vadinama pareigybinėmis instrukcijomis. Tai gali veikti kažkiek laiko, iki kol nenutinka netikėtų iššūkių, kuriose, kaip taisyklė, reikia peržengti ribas.
Gyvose organizacijose tas ratas yra pulsuojantis, žmogus jaučiasi atsakingas plačiau nei nurodoma pareigybių apraše, jis gali veikti ir nenumatytomis aplinkybėmis.
Pastebiu, jog gyvos organizacijos daro įtaką tarpasmeniniams santykiams ir už darbo ribų. Žmonės pradeda daugiau kalbėtis ir šeimoje, atranda savo pokalbių formatą ir ritmą, pamato gilesnę tų pokalbių prasmę.
– Labai įdomu, kaip prasidėjo jūsų paties suvokimo, kaip turi funkcionuoti verslas ir jūs jame, pokytis? Ar tas pirmasis žingsnis ir buvo prieš penkerius metus, jums pasiūlius sustoti?
– Tai buvo dar prieš penkerius metus. Tuo metu lankiau HAI instituto įkūrėjos Rasos Baltės Balčiūnienės vedamas psichodinamines sesijas ir seminarus, kuriuose buvo kalbama apie verslo prasmę ir jos įsivardijimą. Pakliuvau į tuos mokymus išgyvenantis vidurio amžiaus krizę, perdegęs, su griūvančia šeima, jaučiausi visiškai susidėvėjęs, bet vis galvojau, kaip atrasti jėgų sukti tą verslo turbiną dar greičiau.
Po seminarų supratau, kad tuos prasmės klausimus turi sau atsakyti ir mano verslo partneriai, tačiau surinkti juos visus į vieną vietą buvo labai sunku – visi jie suko savo voverių ratus. Visgi kažkaip pavyko surengti psichodinaminę sesiją mūsų organizacijoje ir jau 2011 metais padarėme didelį pokytį ir prasidėjo transformacija.
– Dar noriu grįžti prie kassavaitinių susitikimų ir pokalbių jūsų organizacijoje. Dažniausiai versle įprasta susitikti, kai tam yra būtinybė, kai reikia spręsti problemą, ar apžvelgti rezultatus. Ar daug skepsio, pasipriešinimo sulaukėte siūlydamas visai kitokį modelį?
– Susitikimai ne tik tada, kada reikia, ir yra organizacijos gijimo dalis. Kai susirinkimai įmonėje vykdavo tik tuomet, kai mums reikėdavo ką nors išspręsti, kai būdavo problema, pastebėjome, jog vos ką nors pabaigiame narplioti, vėl kas nors nutinka. Tų problemų, rodos, tik daugėjo. Dabar suprantu, kad kur kreipiame savo dėmesį, tokį rezultatą ir turime. Dabar kiekvienas yra įgalintas spręsti įvairius iššūkius, turi įgaliojimus tai daryti, investuoti į jų sprendimą ir pristatyti, kaip jam/jai pavyko susidoroti su iššūkiu, tuomet visi kartu komandoje pareflektuojame.
Šiuo metu per susitikimus taikome nesmurtinės komunikacijos modelį, kuris padeda atskirti konstruktyvų konfliktą nuo destruktyvaus, moko, jog jį sprendžiant, nereikia veltis į asmeniškumus, remtis savo statusu ir pan. Visi atsinešame kokių nors ribojančių asmeniškumų, kompleksų ir pan., bet kai organizacijoje nėra tam terpės, jie tiesiog neturi galimybių reikštis. Tokiu būdu žmogus savo darbe, organizacijoje gydosi ir namo parsineša šviesos.
– Skamba idiliškai! Pabaigai norisi paklausti, kaip Jūs keliais žodžiais apibūdintumėte savo intuityvų gyvenimą?
– Man intuicija kalba tik tyloje, tuštumoje. Kalbuosi su pačiu savimi per įvairias meditacijas, kurias praktikuoju. Per jas suprantu, ką turiu daryti, koks posūkis laukia, kada reikia kažką pakeisti, kokį sprendimą priimti. Tai labai jautrūs ir gležni momentai, kurių negalima užgožti triukšmu, terminais, įtampomis.
