Su investuotoju, antrepreneriu, HAI instituto bendruomenės nariu Martynu Kandzeru pradėjome nuo to, kaip verslo pasaulis ir jis pats reaguoja į karą Ukrainoje, o baigėme kalbėdamiesi apie pajautos svarbą. „Svarbu tiek savo intelektualinį, tiek jutiminį gebėjimus ugdyti, gilinti, kad pajauta taptų vis tikslesnė“, – teigia Martynas. Taigi, kaip ją lavinti, derinti su racionalumu, ir ar visada galima pasikliauti?
– Kokius virsmus bei iššūkius, prasidėjus karui Ukrainoje, pastebite versle?
– Verslas tai visų yra pirma žmonės, kurie jame dirba. Dėl jų psichologinio būvio jaučiu didelį nerimą. Jie nuolat tikrina žinias iš Ukrainos, jiems sunku susikaupti dirbti, jie tarsi užsiblokuoja. Manau, kad vienas iš verslo vadovų tikslų šiuo metu yra konsoliduoti ir nuraminti žmones, padėti jiems vėl pajausti pagrindą po kojomis. Tai galima padaryti tiesiog kalbantis, dalijantis savo baimėmis ir nerimu dėl ateities. Kai pamatai, kad panašiai jaučiasi ir kitas, kad tu ne vienas nerimauji – imi jaustis visai kitaip, pajauti bendrystę.
Daugybė verslų Lietuvoje šiuo metu yra nusiteikę prisidėti prie Ukrainos kovos tiek pinigais, tiek savanoriška veikla. Greta to vyksta partnerių ir klientų vertybinis peržiūrėjimas. Žinoma, ir iki karo atsirinkinėdavome partnerius ir žiūrėdavome, kad mūsų vertybės daugmaž sutaptų, bet šiandien iškilo klausimų ir dėl tos vadinamosios pilkosios zonos – tų partnerių ir klientų, kurių, atrodo, kryptis vienoda, bet vertybės nebūtinai sutampa.
Svarbu šį procesą atlikti ramiai. Krizinėse situacijose, kai jauti spaudimą ir iš išorės, ir iš vidaus, labai lengva padaryti per daug greitų emocinių verdiktų. Prieš priimant juos reikėtų nurimti, pasižiūrėti pirmiausia į save ir tik tada daryti sprendimus. Išties sunku juos priimti teisingai, jei vadovaujiesi vien išorės triukšmu.
– Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje toks vertybinis apsivalymas šiuo metu vertinamas labai pozityviai. Bet kaip tuomet nepersistengti skubant nukirsti saitus?
– Dabar daugelis jaučiame nemažai agresyvios energijos, kurią verčiau reikėtų nukreipti į kokio nors gero darbo atlikimą, pagalbos suteikimą, o ne į bandymą nukarpyti ryšius su tais, kurie galbūt asmeniškai nelabai patiko ir dabar atsirado pretekstas tai padaryti.
Aplink taip pat mačiau verslininkų, kurie buvo susaistyti su įmonėmis ir asmenimis, kėlusiais pagrįstų abejonių, bet nutraukti bendradarbiavimą trūko valios. Džiaugiuosi, jog jie gavo progą, kartu ir spaudimą iš visuomenės, tai padaryti. Kiek esu versle, įvairių organizacijų valdybose, tiek pastebėdavau požiūrio, jog na ir kas, kad kokia nors įmonė atstovauja ne tik verslo, bet ir politinius interesus – koks gi skirtumas, iš kur ateina pinigai? Niekada tam nepritariau, todėl džiaugiuosi, jog dabar atsirado daugiau jėgos tą apsivalymą įgyvendinti ir būti principingesniems.
– Ar esate numatęs planą, ką darytumėte pats ir kaip gelbėtumėte savo verslus, jei ir Lietuvoje prasidėtų karas?
– Dėl savęs esu apsisprendęs – pasilikčiau čia ir ginčiau savo šalį, savo žemę. Šis sprendimas brendo ilgai. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, jog man tai yra svarbu, jog man norisi apginti čia gyvenančius žmones. Versle esu apie 22 metus ir matau, kiek esame paaugę, mentaliai ir vertybiškai, kiek visko sukūrę – nenoriu visko to taip palikti, žinau, kiek pastangų kainavo tai pasiekti.
Ukrainiečių narsa, tikiu, daug kam irgi buvo papildoma motyvacija ir suvokimas, kad galima likti, kovoti. Koks paskui bus geras pasididžiavimo savo drąsa jausmas.
Verslas šiuo atveju nueina į antrą planą. Kai esi verslus, tu supranti, kad iš esmės bet kokioje situacijoje sugalvotum, ką galima būtų padaryti, ką naujo sukurti. Visgi pirmasis tikslas būtų apsigynimas. Galiausiai net pačiame kare gali atsirasti galimybių. Nebūtinai piniginių, bet, pavyzdžiui, savirealizacijos.
Dirbu su verslais, kurie yra priklausomi nuo žemės, pavyzdžiui, privačia mokykla arba įdarbinimo įmone. Jų tu niekaip neiškelsi kitur, tad tikriausiai dėl to aš ir labiau būčiau susikoncentravęs į apgynimą, o ne verslo perkėlimą.
– Kaip savyje atradote verslumo, antreprenystės gyslelę ir kur ją šiuo metu realizuojate?
– Save prisimenu, man visada patiko idėjų virsmas į realybę. Pats procesas, kai žmogus turi idėją ir ją paverčia realybę, mane traukė, nors ir kurį laiką nežinojau, jog tai yra verslumo ar tuo labiau antreprenerystės kompetencija.
Esu tiesiog įsimylėjęs antreprenerystę, mano visos veiklos su ja susijusios. Teko dalyvauti daugiau nei keturiolikoje įvairiausio mastelio verslo projektų skirtingose šalyse. Aišku, buvo tokių, kuriems nepasisekė, ir kuriuos reikėjo parduoti už eurą arba uždaryti. Dabar versluose dalyvauju labiau strateginiame lygmenyje. Taip pat esu verslo angelas, investuoju į idėjas ir padedu jas įgyvendinti. Esu organizacijos „Junior Achievement Lietuva“, kuri užsiima finansinio ir ekonominio raštingumo ugdymu mokyklose, valdybos narys, dėstau Vilniaus universiteto Verslo mokykloje verslumo temomis, padedu vykdyti įvairias edukacines programas susijusias su investavimu. Bendradarbiauju su įvairiais universitetais, tarp kurių MIT (Masačusetso technologijų universitetas), KTU (Kauno technologijų universitetas), Kembridžo universitetais, kur mokome Baltijos šalių mokslininkus verslumo kompetencijų, jog jie galėtų komercializuoti savo mokslines idėjas.
Taigi šiuo metu nemažai užsiimu edukacine, antreprenerystės skleidimo veikla – nuoširdžiai tikiu šiomis kompetencijomis, kurios padeda žmogui prisiimti atsakomybę už save ir savo idėją bei paversti ją realybe.
– Šiandien daug žmonių svajoja apie verslą, jo suteikiamą autonomiją; koks būtų Jūsų patarimas, kaip atskirti, ar tai vidinis pašaukimas, ar labiau sėkmingų pavyzdžių padiktuotas noras sekti įkandin?
– Labai paprastas matas tai įvertinti – kiek energijos tu jauti tą veikdamas, apie tai kalbėdamas, domėdamasis. Aš jaučiausi labai energingas šitoje veikloje, galėčiau nesustodamas pasakoti apie antreprenerystę ir nepavargti.
Pas mane ateina daug žmonių, kurie nori, kad kurį laiką būčiau jų mentorius; niekada neatsisakau su jais susitikti. Suprantu, kad laiko trūksta, bet man labai įdomu, kaip žmonės sugalvojo idėją, kaip ją įgyvendins, o išklausydamas, dalyvaudamas jaučiu, kad augu ir pats, tiek energetiškai, tiek kompetencijų prasme.
Būna ateina žmonių, iš kažkur prisigaudžiusių idėjų, jog nori būti verslininkais, galvoja, kad jei tai padarys, jų gyvenimas iš esmės pasikeis. Visgi kartais matau, kad jie kurdami verslus labiau nori išspręsti, pavyzdžiui, savo santykių problemas, arba naiviai tikisi, kad tapdami verslininkais pasieks visišką laisvę. Stebiu, kaip jiems, pasakojant savo planus, slopsta energija – jiems tai yra tiesiog neįdomu, svetima. Gal iš tiesų jiems labiau patiktų užsiimti visai kita veikla, o ne galvoti apie verslo struktūras.
Visgi galvodamas, kad antreprenerystė yra mano pašaukimas, neatmetu minties, kad galbūt kada nors vėliau man atrodys, kad tai buvo tik tramplinas į kitas sritis. Mane išties labai žavi, kad antreprenystė nėra susijusi tik su verslu, ji gali būti panaudojama bet kur. Gali dirbti samdomą darbą, bet gerai išmanyti, kaip įgyvendinti idėją, suburti resursus. Galiausiai, nebijoti žengti tą pirmą žingsnį.
– Ši rubrika vadinasi „Intuityviam gyvenimui“, o kas Jums yra intuityvumas versle?
– Man atrodo, kad tai yra įvairių išgyvenimų, žinių, kontekstų kratinys, padedantis tam tikru momentu padaryti tinkamą sprendimą. Intuityvumas yra per laiką kintanti savybė. Vienaip jis man reikšdavosi prieš penkerius metus ir kitaip – dabar.
Labai dažnai versle sprendimus reikia priimti greitai, per daug neanalizuojant. Daug dirbu su ankstyvosios stadijos verslais, startuoliais, kurių įkūrėjai dažnai jaučia pradžios baimę ir bando pasiruošti idealiai, ir tik tada priimti kokį nors sprendimą. Bet kol tą sprendimą padarai, jau būna ir kontekstas pasikeitęs. Čia tas intuityvumas ir reikalingas – jis padeda sprendimus priimti greitai, čia ir dabar.
Svarbu tiek savo intelektualinį, tiek jutiminį gebėjimą ugdyti, gilinti, kad pajauta taptų vis tikslesnė. Į savo intuiciją reikia pažvelgti ir kritiškai: ji gali pametėti ir visiškai stereotipinį sprendimą. Kartais girdime pavyzdžius, kai žmogus visiškai intuityviai pasielgė ir jam pasisekė. Bet gal tai tebuvo atsitiktinumas, gal prieš tai jis daug kartų, klausydamas savo pajautos, patirdavo nesėkmes? Vienintelis kelias ja labiau pasitikėti – tai ugdyti, auginti ją kaip raumenį.
– Ar šiandieniame versle, kur yra toks svarbus racionalus mąstymas, kalbos apie intuiciją apskritai neskamba šiek tiek mistiškai?
– Versle apie intuiciją būdavo kalbama ir anksčiau. Tik šiuolaikinis verslas yra mažiau hierarchiškas, nebe toks paremtas statusu, o vadovai – labiau prieinami. Man asmeniškai būdavo sudėtinga suvokti, kurie mano sprendimai ateidavo iš pajautos – tiesiog eidavau ir darydavau – tačiau paskui, atsigręžus atgal, matydavau, kurie sprendimai kildavo iš vidinio žinojimo ir būdavo teisingi, o kurie – ne. Galiausiai atradau daugiau pasitikėjimo savo intuicija, ėmiau ją stiprinti.
Pajauta ypač svarbi mokantis pasverti valdomą riziką. Verslas apskritai yra rizika – jame yra tiek kintamųjų ir judančių taikinių, jog visko neįmanoma įvertinti racionaliai, tenka daug mokytis proceso metu. Čia tas intuityvumas ir reiškiasi, taip ir lavėja.
