Gyvosios gamtos fotografijos entuziastė, konkurso „Augalų portretai“ laureatė, Ramunė Vakarė gyvena atokioje miško gyvenvietėje Karšuvos girioje, kurią vadina savo rojumi. Bene kasdien ji vaikščioja po mišką su fotoaparatu ir fiksuoja augalus, vabalus, grybus, paukščius, gyvūnus, kuriuos paskui smalsiai tyrinėja, būtinai išsiaiškindama, ką jai pavyko užfiksuoti.
Ramunė tikina, kad ją po gamtą vedžioja intuicija. Jos manymu, dažniau ja turėtume pasikliauti ir naviguodami savo kasdienybėje.
– Ramune, gal galėtumėte save pristatyti skaitytojams?
– Gyvenu Eičių kaime, kuris išties yra miško gyvenvietė su keturiais daugiabučiais Karšuvos girioje, Tauragės rajone. Pati esu kilusi iš Šilutės, Pagrynių kaime ir dabar dar esančio vokiečių vienkiemio, matomo nuo Griniaus tilto važiuojant į Rusnę.
Kurį laiką gyvenau ir dirbau Tauragėje, o kai atsirado Eičių bibliotekoje laisva bibliotekininkės vieta, 1981 metų pirmąją vasaros dieną atsidūriau čia. Nuo tada aš ir gyvenu šiame rojuje. Žmonės, mėgstantys gamtą, specialiai važiuoja į tokias vietas, o aš namuose girdžiu gerves, matau stirnas, pirmoji žiemą pro langą pastebėjau ūkininko Eimanto tvenkinyje žvejojančią ūdrą.
Vienatvė gamtoje yra jau iš vaikystės mano atsineštas gyvenimo stilius. Augau su dviem broliais, septyniolika ir penkiolika metų vyresniais už mane, tad išmokau būti viena. Vasaros atrodydavo neišmatuojamai ilgos, o žiemomis tvoros pyškėdavo nuo šalčio. Ir ne vaikiški žaidimai rūpėjo – reikėjo tėvams padėti dirbti visus ūkio darbus. O kiek laiko likdavo nuo jų, jau pradinukė kaimynės buvau mokoma siuvinėjimo...
Jaunystėje aplinkiniai mane pažinojo kaip amžinai neramią: jei jau kuo nors susidomiu – neriu į tai stačia galva. O tų panirimų būta nemažai: karpiniai, mezginiai, nėriniai, įvairios siuvinėjimo technikos, gobelenų audimas, piešimas, tapyba, origami technikos gudrybės, ir kt. Dabartinė mano aistra – fotografija – tęsiasi daugiau kaip dešimtmetį.
– O kaip pastaroji veikla atėjo į Jūsų gyvenimą?
– Dar dirbant bibliotekoje, kartu su drauge, mokytoja Virginija Norkevičiūte, įkūrėme susitikimų su įdomiais žmonėmis klubą „Vakarutė“, kuris veikė 29 metus. Kažkuriais metais rašėme projektą, gavome finansavimą filmavimo įrangai, fotoaparatui... Ir čia turiu sustoti (juokiasi). Sakiau, kad jau to išmislo – veidrodinio fotoaparato – aš į rankas neimsiu. Tačiau visgi paėmiau. O aš užsispyrusi: viską noriu išsiaiškinti pati, tad įnikau nuo knygų apie fotografiją iki įvairių forumų, kol išsiaiškinau jo galimybes. Negana to, gydytojai patarė kuo daugiau vaikščioti, tad taip ir pradėjau – su fotoaparatu.
Anksčiau sakydavau, kai numirsiu – palaidokit kartu su manimi vąšelį, tačiau dabar pasitaisyčiau – įdėkite kartu fotoaparatą.
– Išsyk labiausiai pajutote trauką fotografuoti gamtą?
– Taip. Vos pažinau savo fotoaparatą, pradėjau su juo visur vaikščioti, ėmiau fotografuoti daugiausia gamtą. Tačiau man labai greitai nusibodo saulėlydžiai, saulėtekiai, šunys ir katės. Todėl fotoaparatą nukreipiau į drugelius, kuriais domėjausi nuo vaikystės, juos nuolat piešiau, karpiau, siuvinėjau. Taip pat į augalus, kurie irgi žavėjo nuo vaikystės. Norėjosi išmėginti ir meninę fotografiją, bet nugalėjo gamtinių stebėjimai: atrodo, privalau bet kokiomis priemonėmis išsiaiškinti, ką nufotografavau, koks augalas, grybas, vabaliukas, bent jau kokiai šeimai jis priklauso, ir visą metriką užrašyti – kas tai, kur užfiksuota.
Kai žinovų vis klausdavau, pavyzdžiui, kokio drugio vikšrą radau, man sakydavo – tai užaugink ir pamatysi. Pabandžiau, sudomino ir toliau tęsiu tą žaidimą. Ir jaučiu – kiek gaunu iš gamtos, iš nieko gyvenime tiek nesu gavusi. Vidinės ramybės. Supratimo. Gebėjimo suprasti, atrasti, įsiminti, noro su kitais dalintis.
– Koks Jūsų didžiausias suvokimas, kurį atsinešate iš buvimo gamtoje, jos tyrinėjimo?
– Būdama gamtoje vis stebiuosi, kaip šiame tūkstantmetyje atsirado tiek žmonių, mokančių kitus, kaip reikia gyventi. Juk visus atsakymus mes turime savyje, tik reiktų išmokti nurimti ir nutilti, kad juos išgirstumėme. Šiandien pati sau leidžiu su kamuojančiu klausimu ar konfliktine situacija ramiai sulaukti ryto, užuot karštligiškai tuoj pat ieškojusi svetimų patarimų. Vienintelis mano patarimas kitiems: mokykitės gamtoje išgirsti savo vidinį aš. Ir įsimylėkite vienatvę. Ji – jūsų mokytojas. Dar jaunystėje rašiau: ir tu esi vienatvės tvarinys / pernykštis sniegas / virstantis į lietų.
– Ar eidama fotografuoti į gamtą turite sau išsikėlusi tikslą, ką norite užfiksuoti?
– O ne, niekada neturiu tokio tikslo, kad eisiu dabar ir ieškosiu tokio ir tokio laumžirgio ar orchidėjos. Čia vyriškas požiūris. Aš einu į gamtą atvira širdimi ir ką jau sugebu pastebėti, tas yra mano. Neseniai vienas bičiulis prašė prie miško ežeriuko surasti retą augalėlį iš Raudonosios knygos. Ir aš jo kantriai ieškojau. Visą pusdienį vaikštinėjau po pelkę, bet nesugebėjau jo pastebėti, užtat pamačiau pušinio sfinkso kiaušinėlius. Nufotografavau, pasiėmiau vieną žievę, ant kurios buvo du kiaušinėliai, atsargiai įsidėjau į kuprinę ir parsinešiau. Buvau nusiteikusi, kad išsiris koks vabaliukas ar musytė. Ir vieną rytą žiūriu, du vikšreliai – pušinio sfinkso.
Esu intuicijos žmogus. Manau, kad nuojautą paveldėjau iš Mamytės. Ji sakydavo: vaikeli, tu greičiau mane pargriausi nei apgausi. Vidinis žinojimas nuolat padeda visame kame, be jo jausčiausi užrištomis akimis.
